Baimės ir fobijos

Su psichologu dr.  Mariumi  Daugelavičiumi kabasi  Sigutė Limontaitė

– Kuo baimė skiriasi nuo fobijos?

– Riba – labai slidi. Fobija, galima sakyti, labiau patologinė, didelė, neadekvati baimė. Baiminamasi dalyko, kuris dažniausiai nekelia realaus pavojaus žmogui. Fobijas žmonės priima, kaip itin didelį pavojų, tarkime, bijo užsikrėsti kokiu nors virusu. Teoriškai, užsikrėsti galimybė yra, tačiau, jeigu jau bijoma nuolat, išeiti į gatvę, bendrauti su žmonėmis, galima sakyti, kad tai – fobija, per didelė reakcija į pavojų, kuris egzistuoja.

– Ar baimė gali ilgainiui išsivystyti į fobiją?

– Taip, dažniausiai taip ir būna. Fobijos neprasideda be pagrindo. Žmogui kas nors nutinka ir tada viskas priklauso nuo to, kaip jis reaguoja toliau. Jeigu susijaudina, gauna patvirtinimą iš išorės, tarkime, tėvų reakcijos vaikui išsigandus. Jeigu susirgus tėvai ima kraustytis iš proto ir kartoti, kaip tai blogai, baisu, vaikas tai įsisąmonina, o užaugus jam gali išsivystyti fobija susirgti. Dauguma fobijų atsiranda žmonėms, kurie vaikystėje neturėjo saugumo. Galbūt šeimoje patyrė, matė smurtą, konfliktus, jautėsi nemylimi. Jeigu vaikas jautėsi saugus ir mylimas, ryškesnių patologijų jam suaugus pasitaiko retai.

– Kalbant apie vaikystę, kaip turėtų elgtis tėvai, kad vaikui nepastiprintų baimių ir jos vėliau neišsivystytų į patologiją?

– Tėvai turėtų mokytis nuraminti vaiką. Pirmiausia, nurimti patys, suteikti adekvatų suvokimą ir situacijų vertinimą. Tėvų užduotis – suteikti vaikui bazinį saugumą, žinojimą, kad yra dideli, stiprūs žmonės, kurie juo rūpinasi, padeda ir globoja. Jei to bazinio saugumo nėra vaikystėje, tada pradeda vystytis įvairios baimės. Vaikas jaučiasi vienas, niekas juo nesirūpina, atstumia, pasiskundus, kad bijo tamsos, atšauna „ką čia kalbi nesąmones“, užsipuola vietoj nuraminimo. Vaikas nemoka susitvarkyti su savo baime, jaučiasi paliktas vienas su ja, o ji ima vešėti.

– Kaip suprasti, jog pats turi fobiją?

– Žmonės paprastai supranta, kad turi fobiją, nes tai pasireiškia labai ryškiai. Susidūrus su ja reaguoja ir kūnas: svaigsta galva, širdis ima stipriau plakti, sukyla adrenalinas, baimės jausmas, dreba rankos. Tai panašu į panikos priepuolį, tačiau fobijos atveju žmogus supranta, jog situacija baigsis ir jis gali iš jos pasprukti, apsisaugoti.

– Dėl kokių priežasčių apskritai atsiranda fobijos?

– Kalbant apie fobijas, galima sakyti, kad dauguma jų atkeliauja iš mūsų vaikystės. Suaugusiam žmogui nauja fobija išsivysto retai, bet ir šiuo atveju, pagrindas randamas vaikystėje. Tarkime, žmogus nuo vaikystės patiria nerimastingumo, neurotiškumo, nesaugumo, nepasitikėjimo savimi jausmus, tačiau neturi fobijų. Suaugus skrendant lėktuvu, jis sudreba ir tam žmogui aktyvuojasi kažkur slypintys minėti jausmai, kurie sukelia fobiją skristi lėktuvu, nors iki tol jos nebuvo.

– Kokių įdomiausių/rečiausių fobijų jums pačiam teko girdėti?

– Sunku pasakyti... Mat žmogus dažniausiai kreipiasi į psichologą, kai baimės ima trukdyti gyventi. Jeigu žmogus bijo varlių, tai nieko tokio, jis gali gyventi jų nesusitikdamas, tai netrukdys kasdienybėje. Bet jeigu žmogus bijo skraidyti, o jam to reikia darbo reikalais, keliaujant, jau kyla problemų. Dažniausiai kreipiamasi tuomet, kai prasideda panikos atakos ir jos trukdo, žmogus nesupranta, kas vyksta, bet suvokia, kad kažką reikia daryti.

– Dažnai norint padėti įveikti fobiją, žmonės artimajam „padeda“ su ja susidurti, tarkime, bijančiam varlių, įdeda nemačiomis į delną. Kaip toks elgesys gali pakenkti?

– Ta baimė dar labiau sustiprėja. Sveika širdis, aišku, nesustos, tačiau toks elgesys gali baigtis tikrai liūdnai. Geriau taip nedaryti.

– Kaip žmonės sprendžia savo fobijas?

– Vieni sprendžia, kiti vengia. Dažniausiai žmonės stengiasi išvengti situacijų, kurios sukelia baimės jausmą, kas dar labiau stiprina jo baimes ir jos pereina jau į fobijas. Žmonės, kurie turi įvairių baimių, linkę kontroliuoti. Už didelės kontrolės, valdymo poreikio dažniausiai slypi nesaugumas ir baimės. Nors išoriškai žmogus gali atrodyti stiprus, pasitikintis savimi, „reguliuoti“ savo ir kitų gyvenimus, iš tiesų dažnai turi baimių, nerimo sutrikimų.

– Ar įmanoma kitaip padėti fobiją turinčiam žmogui?

– Galima patarti jam kreiptis į specialistą, padrąsinti bandyti įveikti baimę. Ją galima nugalėti prisijaukinant, sąmoningai rizikuojant. Padėti po truputį susidurti su jo įsivaizduojamu pavojumi ar fobijomis. Tarkime, žmogus turi vandens telkinių fobiją. Galima jam padėti prisiartinti prie vandens, pasėdėti prie jo, vėliau įkišti koją, apsišlakstyti, vėliau atsargiai įbristi... Tai vadinama sąmoninga rizika. Nors tikros rizikos nėra, tačiau jis bijo, bet tuo pačiu – valdo situaciją ir bet kada gali atsitraukti. Tai tikrai gydo ir yra įmanoma išsigydyti pačiam. Jeigu norite padėti artimajam, galite būti šalia jo ir suteikti jam saugumo jausmo , apie kurį jau kalbėjome. Žmogus žinos, kad yra draugas, kuris bet kada jam padės ir taip palengvėja fobijos prisijaukinimo procesas.

– Kaip dažnai savo praktikoje susiduriate su įvairių fobijų turinčiais žmonėmis?

– Konkrečiai dėl fobijų žmonės kreipiasi retai, tais atvejais, kai jos ima trukdyti gyventi. Absoliuti dauguma ateina dėl kitų apraiškų, kurių žmogus nesusieja su baimėmis ir jos iškyla konsultacijų metu, kaip dalis įvairių depresijų, panikos atakų. Jeigu fobijos yra dalis ligos, tarkime, panikos , obsesinio kompulsinio sutrikimo ar depresijos, gali prireikti ir vaistų.

– Kokios yra „populiariausios“ fobijos?

– Dažniausiai pasitaikančios fobijos: skrydžio, viešo kalbėjimo, uždarų patalpų, labai dažnai būna ligų baimė.

– Kaip gydomos fobijos?

– Pradedama nuo savianalizės, stebėjimo, kas su jumis vyksta, galbūt dienoraščio rašymo. Atkreipiamas dėmesys į bendrus procesus, emocijų atpažinimą, jų užfiksavimą. Kuomet pamatomas bendras vaizdas, galima atkreipti dėmesį į fobijos ar kitokio priepuolio sukėlėją, aplinkybių visumą. Tuomet reikia išmokti apie tai kalbėti, nes baimės labai nemėgsta "dienos šviesos". Pradėjus apie tai kalbėti su specialistu, sulaukiama adekvačios reakcijos, palaikymo, gaunamas saugumo jausmas. Kuomet iš pasąmonės į sąmonę atkeliauja suvokimas apie savo fobiją, didžioji darbo dalis jau būna nudirbta. Fobijų nugalėjimui svarbus viešumas, dienos šviesoje jos sumažėja. Baimė – kaip šuo, kuomet nuo jos bėgi, puola ir kanda, tai ir yra didžiausia problema. Kai į ją atsisukama, viskas palengvėja.

– Kaip neįveiktos įsisenėjusios fobijos gali paveikti žmogaus gyvenimą?

– Labai įvairiai. Įvairių situacijų vengimas palaipsniui didėja, pasąmonėje paliktos neprižiūrėtos fobijos stiprėja. Tokiu atveju prasideda psichosomatinės ligos – nors fizinio pagrindo nėra, bet gali kilti širdies problemų, virškinimo sutrikimų, įvairiausių skausmų, kurie yra užgniaužtų emocijų pasekmės. Ima kentėti gyvenimo kokybė, socialinių fobijų atveju, žmogus vis labiau save izoliuoja, atsitraukia, užsidaro vienumoje, tampa vis

vienišesnis ir gali išsivystyti depresija.

Psichologo puslapis: www.psichologas.org