Gyvenimo kartu nesusituokus prieš santuoką įtaka santuokos stabilumui

Giedrė Gutautė

Dauguma porų gyvendamos kartu nesusituokus prieš santuoką vertina kaip būdą pasiekti suderinamumą poroje dar prieš santuoką. Tokiu būdu gyvenantys kartu nesusituokę turėtų galėti atmesti netinkamus partnerius ir to pasekoje kurti stabilesnes santuokas. Tačiau realybėje yra atvirkščiai. Tarp susituokusių, gyvenimas kartu nesusituokus prieš santuoką yra susijęs su mažesniu pasitenkinimu santuoka, su tuo, jog sutuoktiniai mažiau laiko leidžia kartu, su daugiau nesutarimų santuokoje, su mažiau palaikančiu elgesiu, prastesniais problemų sprendimo būdais, didesniu kiekiu vedybinių problemų, ir didesne santuokos iširimo tikimybe, ypač pirmaisiais santuokos metais.

Remiantis šiuo požiūriu gyvenimas kartu nesusituokus prieš santuoką pakeičia žmones ir jų santykius taip, kad tai vėliau įtakoja jų santuokos kokybę ir įsipareigojimą santuokai. Ir tie, kurie gyvena nesusituokę, ir tie, kurie gyveno prieš santuoką kartu yra linkę pasilikti alternatyvas ir būti mažiau atsidavusiais savo partneriui, kadangi tikėtina, jog gyvenimas kartu nesusituokus prieš santuoką yra susijęs su mažesniu tarpasmeniniu įsipareigojimu ir atsidavimu. Daug, o gal net dauguma porų pradeda gyventi kartu nepastebimai, patys iki galo neįsisąmonindami, kas vyksta. Tai dažnai yra neapgalvotas, neapspręstas procesas. Gyvenimas kartu nesusituokus daugeliui porų, ypač vyrams reiškia mažesnį įsipareigojimą, nei santuoka. Kai kurie individai renkasi gyvenimą kartu nesusituokus, o ne santuoką, nes tai, jų supratimu, reikalauja mažesnių įsipareigojimų. Gyvenimas kartu nesusituokus ne visada yra skirtas pasitikrinimui prieš santuoką, tačiau daugelis tokių, menkiau įsipareigojusių porų vis tik galiausiai susituokia. Tokiu būdu šie mažesnius įsipareigojimus turintys santykiai formuoja tokią pačią mažesnius įsipareigojimus vienas kitam turinčią ir mažesnį saugumą kuriančią santuoką. To rezultate santuoka yra labiau rizikinga.

Pasak socialinio išmokimo teorijos individai išmoksta nuostatų ir vertybių komunikuodami su kitais intymiose grupėse. Tokiu principu, turėdamas gyvenimo nesusituokus patirties, žmogus gali išmokti nuostatų, kurios menkina vėlesnius santykius, pavyzdžiui – atsiranda mažesnis įsipareigojimas santuokai ir skyrybos, kaip santuokos problemų sprendimas, tampa labiau priimtinos.

Asmenys, kurie turi menką įsipareigojimą santuokai visam gyvenimui, gali investuoti sąlyginai mažiau laiko ir energijos santykių problemoms spręsti, manydami, kad lengviau palikti nelaimingą santuoką, nei ją ištaisyti. Ko pasekoje, tokie žmonės, kurie neremia santuokos visam gyvenimui idėjos yra labiau linkę nei kiti žmonės matyti savo santykių kokybės blogėjimą laikui bėgant. Panašiai, kaip ir žmonės, kuriems skyrybos yra priimtinos labiau, labiau tikėtina, kad išsiskirs. Iš to galima daryti išvadas, kad gyvenimas kartu nesusituokus gali padidinti santuokinę disfunkciją, skatindamas individualistinį požiūrį ir elgesį, kuris prieštarauja savitarpyje priklausomoms vedybinėm rolėm.

Dauguma tyrimų, nagrinėjusių ryšį tarp gyvenimo kartu nesusituokus prieš santuoką ir po to sekusios santuokos kokybės, bei stabilumo, remiasi porų, susituokusių 1970 – 1980 laikotarpyje duomenimis. Mažai tokių tyrimų atlikta su poromis susituokusiomis vėliau.

Atsižvelgiant į tai, kad gyvenimas kartu nesusituokus gerokai padažnėjo pastaraisiais porą dešimtmečių, Dush K. C. M. K. ir jo kolegos savo 2003 metais darytu tyrimu pamėgino įvertinti, kiek šiuo laiku ir šios kartos poroms pakito ryšys tarp gyvenimo kartu nesusituokus prieš santuoką ir santuokinės disfunkcijos. Dush K. C. M. K. ir jo kolegų tyrimas parodė, kad negatyvios gyvenimo kartu nesusituokus prieš santuoką pasekmės nemažėja gyvenimui kartu nesusituokus tampant vis labiau įprastam. Tyrimas parodė, kad gyvenimas kartu nesusituokus prieš santuoką vis dar išlieka stipriai susijęs su santuokine laime, konfliktais santuokoje ir skyrybomis. Steele F. ir kolegų 2006 metais darytas tyrimas taip pat parodė, kad poros, kurios gyveno kartu nesusituokus prieš santuoką buvo labiau tikėtina, kad išsiskirs, nei tos, kurios prieš santuoką negyveno kartu. Nors rizika yra mažesnė tiems, kurie susižada prieš sprendimą apsigyventi kartu. Tai vėlgi gali būti susiję su įsipareigojimo santykiams lygiu.

Naudota literatūra:

1. Ambert A-M. (2005). Divorce: Facts, Causes, and Consequences; York University; WWW.VIFAMILY.CA

2. Kamp Dush C. M., Cohan C. L., Amato P. R; The Relationship Between Cohabitation and Marital Quality and Stability: Change Across Cohorts?; Journal of Marriage and Family 65 (August 2003): 539–549

3. Skinner K.B., Bahr S.J., Crane D.R., Call V.R.A. (2002), Cohabitaion, Marriage and Remarraige: A Comparison of Relationship Quality Over Time; Journal of Family Issues: 2002;23: 74-90

4. Stanley S.M., Whitton S. W., Markman H. J. (2004). Maybe I do. Intepersonal Commitment and Premarital or Nonmarital Cohabitation. Journal of Family Issues 2004; 25: 496-519

5. Stanley S.M., Rhoades G.K., Markman H.J. (2006). Sliding versus Deciding: Inertia and the Premarital Cohabitation Effect. Family Relations, 55 (October 2006): 499-509

6. Steele F., Kallis C., Joshi H. (2006); The formation and outcomes of cohabiting and marital partnerships in early adulthood: the role of previous partnership experience; J. R. Statist. Soc. A (2006) 169, Part 4, pp. 757–779